po sapnų ieškojimo kelyje

"Tavo pingvinas su žiūronais kaip boba su papais" - ji man sako. Išlyginu Škiperį ant savo marškinėlių ir toliau kimbu prie sūrio, galbūt prie žolės ar limonado.
Kalnai nepasiglemžė mano sielos, mano kūno. Neprivertė jo manęs išduoti. Neliepė kraujui bėgti iš nosies, neliepė mano galvai svaigti ir kojoms išdavikiškai pintis. Galbūt stiprūs, cinamoniniai saldainiai padėjo. Tuščia, metalinė, išlūžusi jų dėžutė stovi ant stalo. Praveriu ją, sunkokai, tenka įtempti rankų raumenis. Paliečiu baltą traškantį popierėlį, pakvimpa kalnais ir jų mėlyne, nenauja mašina, kelione, žmonėmis ir šiltu megztiniu. Uždarau dėžutę, lyg bandydama įkalinti kvapą, kad jis visada liktų su manimi. Visada su manimi.
Mano triušis straksi žolėje. Ji nešviežiai nupjauta, bet nepakankamai užaugusi, vis dar žema. Joje žaidžia saulė. Baltas triušo kūnelis žolę atgaivina. Ant jo krenta saulė. Sustojame. Šilta. Jauku. Veido oda jaučiu įšilusias mano plaukų sruogeles. Malonu. Nesikišu jų už ausų. Škiperis žiūri į mane. Jis nepatinka triušiui, bent jau man taip atrodo. Šypsausi jiems abiem.
Kai ji mirė, mane užgniaužė. Ašaros pasipylė greitai, tačiau jos buvo ne pirmos. Tai buvo iškart po suvokimo. Po baisios neišvengiamybės, kuri užgniaužė ir paleido, jos atsileidimas skaudesnis už tai, kas buvo pradžioje. Tai suvokimas. O po to nejutau nieko.
Liko tik pokalbiai, daugybė pokalbių, viena diskusija ir senos Žiedų Valdovo knygos.