Kiekvienas žmogus iš bet kokios kelionės grįžta pasikeitęs. Žiūriu į veidrodį ir matau savo rusvą, didelėmis akimis veidą ir vandens lašelius ant jo.
Kartą, nekreipiau dėmesio į susivėlusius plaukus. Kartą užlipusi ant didelio akmens, apsirengusi per dideliais marškinėliais ir be buteliuko vandens, be draugų, tabalavau kojomis virš keistos, įdomios oranžinės bedugnės. Stebėjau sklendinčius kranklius.
Visi šalikai, žmonės, keliai ir lagaminai, ir kita krūva daiktų - ypatingai didelė krūva daiktų, skęsta manyje.
Kažkur turi būti esmė. Tebuvau kelyje, kur raudonos dulkės gula ant kojų, kur visada sutiksi fainą azijietį, pamatysi gerą džipą, pravažiuosi mažulytį miestelį, kuriame visada visada norėsi pasilikti. Pasilikti amžinai, rytais gerti kavą mažoje jaukioje erdvėje, kur niekad nebūna daugybės žmonių, kur ant kelio pamatysi stirną, palei tą patį kelią žydinčią aguoną. O Aguona stiebiasi į viršų savo plonais, raudonais, švelniai pablukusiais lapais... Paliesk jos tvirtą kotelį. Paliesk jos centrą it mandalą, gyvą ir tvinksinčią.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą