Namuose jauki netvarka. Nesulankstyti pledai, tušti, tačiau vis pildomi arbatos puodeliai, jaukios atvirutės, sąsiuviniai naujiems, atlasas ir krūva, krūva keisto džiaugsmo.
Vis prisimenu rudenį ir Kalėdas. Ne laikas, žinau. Tačiau aš negaliu kitaip, kai lauke neapsakomai lyja, o Maximoje pardavinėjmi mokykliniai sąsiuviniai jaukiais viršeliais. Kai mintimis vis sugrįžtu prie nepradėtos istorijos iš mano galvos, kuriai įkvėpimo gal duos, vėlgi, lietus. Kai be jogos nebegaliu gyventi, nes antraip viskas plyšta ir kiūra.
Neturiu šventinių batų.
Žinote, baigiau skaityti Žiedų Valdovą. Aprašinėjau kelis puslapius visose trijose knygose. Pieštuku, tačiau ne per švelniai, kad rašto neištrintų laikas. Tikiuosi, niekas tyčia negriaus mano noro pasidalinti kai kuriomis mintimis. Tai žodžiai iš dainų, po jais mano mintys, pastebėjimai. Šlovinimas to, kas gražu. Puslapių skaičiai irgi gražūs.
Pripažįstu, visai bijau pasikeitimų. Kartais atrodo gerai tiesiog skristi ir viską užmiršti, stebėti saulėlydį ir saulėtekį ir galvoti, kad niekad nereikės nusileisti.
Labai seniai švenčiau Helovyną. Man patinka, kai išeinu ryte anksti, ir jau būna tamsu, tad juodumą sklaido oranžiniai žibintai. Anksčiau jie man primindavo šikšnosparnius. Ir dabar juos tokius matau. Paslaptingus, kraupius, tačiau be galo savitus. Mano juoda gatvė, mano oranžiniai žibintai.
Pasiilgau savo draugės. Pasiilgau sniego per Kalėdas. Pasiilgau kakavos, nors dar šį mėnesį ją gėriau.
Kuršių Nerijos.
Pasiilgau ko nors paprasto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą