prie scenos

Pro langus skverbiasi pjaunamos žolės kvapas. Sodrus, liečiantis pilvą, šviežias, žalias.
Kaip pilietinę pareigą jaučiu, jog turiu pasidalinti kultūriniu įvykiu prieš kelias dienas pasibaigusiu Kaune. Ne itin noriu tai daryti, nes kartais paprasčiausiai nemoku kalbėti. Ir šiandien pirmą kartą gyvenime žiūriu baisoką ir kiek banaloką filmą apie tikras kraugeres vampyres, o tai neguodžia. Bet pradėjus reikia pabaigti, galbūt?
Žoliapjovė netyla. Trrrr....

Kai buvau maža mažytė, pats tobuliausias laiko praleidimas buvo eiti į... ne, ne kiną. Dievinu kino sales, krykštaujančius žmones, sodrią tamsą ir vis labiau besiplečiantį žmonijos įprotį traukti į kiną, į kiną, į kiną. Tačiau mano geriausia draugė niekad manęs nesivesdavo į kiną. Kartą mus pakvietė draugai, ir ji džiūgaudama sutiko, lyg tai būtų baisi naujovė, laiko mašina. Nebuvau apžavėta baisios kino salės, o mane, mažą mažytę, didelis baltas ekranas gąsdino lyg vaiduoklis naktį, Perdėm didelė nesąmonė. Taigi, mes traukdavome į teatrą.

Šįmet (tikriausiai ne tik šįmet) vykęs Lėlių Teatro Festivalis atnešė man seną vaikystės jausmą susipynusi su tobula dabartimi. Rimtai, manau, kad daug kas, kas iš mano gyvenimo liko - tobula. Po teatro maratono jaučiuosi atsipūtusi, bet ne per daug laisva. Niekada vasaros pradžia nebuvo tiek įtempta. Bijau daugelio dalykų, todėl ir žiūriu Bizantiją, kad galėčiau užsimiršti. O tada ką nors nuspręsti.

Visų pirma, nesu mačiusi geresnio ir paprastesnio spektaklio nei šis. Tai net ne spektaklis, o žodžių, pirštų bei nuotaikos žaisimas, beriantis liūdesio druską ant absurdo cukraus. Myliu, myliu, myliu, myliu.

NEPAPRASTA DOMINGO GONZALESO KELIONĖ. ŽMOGUS MĖNULYJE.

Jei kada nors netyčia atsidursite Izraelyje, būtinai užsukite į Meital Raz teatrą. Pagrindinė ir vienintelė moteris, pasirodo, jos vardas Meital - be proto talentinga. Iš visų nepaprastų jos talentų aš turiu tik vieną - kartais tyčia juokingai kalbėti angliškai. HELAU MAI NAIM YS ////// Ir taip toliau.

Nesu girdėjusi apie nepaprastesnę moterį, kuri sugeba tiek daug ir kartu tiek mažai. Labai daug nes, na, tai ką ji daro, gan reta. Labai mažai, nes viskas tėra pusvalandinis sėdėjimas prie kvadratinio medinio staliuko. Tačiau po to, tarsi išeini būdamas kitu žmogum. Norėtum kažko pasiekti. Kažką pastebėti. Kažką užrašyti. Kažkiek pasijuokti.

Taigi pagrindinė ėsmė yra tai, jog senas senas rašytojas parašė knygą ir apie ją "pasakoja" naudodamasis popieriumi. Knyga paprasta ir nepaprasta, nebanali ir šilta/šalta.

Nuostabiausias jausmas patiriamas, kai nežinai, kur eini, nieko neskaitei ir nenutuoki kur papuolei, todėl aš nieko ir nedariau. Ir pamačiau baisiai tyrą dalyką, kurį būtina pamatyti visiems.

ZEBRAS

Zebras. Zebrė. Meilės istorija. Antrinis herojus - ančiukas. Blogietis - kažkoks keistas paukštis. Viską sudėjus gaunam graudinančią istoriją, na, dar reikia nepaprastos Meital talento. Myliu, myliu.

MONTEKIAI IR KAPULEČIAI

Tiesą sakant, man labai patinka Šekspyras. Jo tyros ir tragiškos piesės mane labai sužavėjo jau seniai, bet prireikė nemažai lako, kol pasiryžau nors vieną perskaityti. Ir taip aišku, jog pirmą griebiau Romeo ir Džuljetą, ir įsimylėjau nuo pirmo puslapio. Nemačiau nė vieno spektaklio pagal šią piesę (kokio velnio, juk Šekspyras tam ir rašė piesę....!) ir pirmasis teatrinis variantas buvo šis.

Nepaprastai modernus, siauro žodyno - tai be proto gerai, nes leidžia viršūnę užimti jausmams. Veikėjai švelniai pamišę, sukiužę, bet dar gyvi. Karšto kraujo ir pilni apčiuopiamos, bet keistos, ir iš pykčio bei meilės kilusios energijos. Pati pastebėjau save prunkščiant vietose, kuomet kildavo vaidai tarp dviejų šeimų. Turbūt toks buvo profesionalus tikslas - sukelti juoką iš karo, pykčio bei siauraprotės neapykantos. Žinoma, juokas buvo ironiškas, gan liūdnokas, tačiau tikriausiai nusakantis šio meno esmę. Besityčiojantis iš visų nesąmonių, kurias žmonija kuria.

Taigi viršų paėmė jausmai, pažadinantys kūno kerteles, kurios gali ir užsimiršti. Bilietas į šį spektaklį - tai geriausiai išleisti dvylika litų mano gyvenime. Tikriausiai žmonėms, kurie nesidomi ar nemėgsta Šekspyro tai ne itin patiktų, nors mano draugę veikėjų pamišimas ir tragedija sužavėjo. Bet ką gali žinoti.

.......

Tada peilis įsminga. Ir visa scena nusidažo raudonai. Viskas aprimsta. Aplink jokio garso. Tyli žmonės, vargonai, lempos, visi pasaulio daiktai sustoja. Jis krinta. Pasaulis atgauna spalvas, ne aštrias, o liūdinančias, tačiau gyvas, viskas vėl nepaslaptinga, aišku. Tačiau liūdna muzika neužgroja, atvirkščiai - viskas gyva tyloje, kuri leidžia pačiam apsispręsti, kiek skauda ir kiek ilgai teks liūdėti. O paskui veiksmas juda toliau. Iki kito raudono blykstelėjimo.

.......

SMĖLIO ŽMOGUS

Mane labai sužavėjo kraupi pradžia. Tamsoje prie stalo sėdi du žmonės, girdisi, kaip zvimbia sena lempa. Moteris ir vyras. Vyro, dar jauno, plaukai išsipūtę, garbanoti, kudloti ir primena išprotėjusį mokslininką. Mergina atrodo kukli ir lyg šiek tiek kenčianti. Paslaptinga. Staiga mergina išbėga. Vyras pasilieka sėdėti, ir jį apima vidinis demonas. Kuris vėliau ryja ir merginą.

Kai pripratau prie, tikriausiai"smėlio žmogaus", spektaklio kraupumas išnyko, teliko keli nuostabos trupiniai. Kraupumas grįžo prieš pat pabaigą ir kiek vėliau, po spektaklio. Vis dėl to skaudėjo nugarą.

Tačiau išėjusi negalvojau apie tai, ką mačiau. Manęs neatitraukė nuo kasdienybės. Nusipirkau du saldžius batonėlius, nors taip ir nepraėmiau buteliuko vandens, ir stebėjau senyvą aktorių, sėdėjusį ant suoliuko ir tikrinusį, ar jo Kokakolos kamštelis laimingas. Be proto norėjau su juo susipažinti. Ir dabar taip gailiuosi, kad neužkalbinau.

Peržvelgus nuotraukas iš festivalio, supratau, kad dar daug kur galėjau nueiti ir nebūčiau nė kiek gailėjusis. Tačiau, vis dėl to, aš pasirinkau.
Ar ketinu vykti kitais metais? Nežinau. Mane nuliūdino senumu ir liūdesiu dvelkiančios Lėlių teatro sienos, girgždančios kėdės, tačiau patiko Dramos teatro laiptai ir sena, tačiau įstabi Muzikinio teatro didybė ir švelnus puošnumas.

Galiausiai viskas baigėsi tuo, jog mintis skandinau šaltoje kavoje prie saulės apšviesto lango, burną šluosčiausi oranžinėmis servetėlėmis. O po tylios depresijos baigiau Žiedų Valdovą. Matyt, kiekvienam savas laikas skaityti tokias knygas.