Antarkties paieškos

Neišsimiegojau. Pirmą naktį ilsėjausi tris valandas, antrą - penkias. Taigi aštuonios valandos per dvi paras. Perpus mažiau, nei reikia. Ar dieną miegojau? Neprisimenu. Težinau, kad pledas buvo šiurkštus.
Kristina visą laiką mylėjo, visą laiką žiūrėjo į jį veriančiu žvilgsniu, lyg žvaigždės pradeda virpėti. Visą laiką aukštakulnius keitė į laivelius, suposi į šiltą, namais kvepiantį  paltą. O gal jis iš tiesų buvo aplietas kava?
Baltos paklodės šalia vyšninio, glamžyto sijono. Jie pinasi kartu, bet neranda, neranda bendros vietos.  Plaštaka ant netikro medžios atrodo blanki, netikra, užspausta, aprakinta. Švenčių parduotuvėje heliniai balionai. Man primena skaudulius. Ir neradimas. Sprangūs, per dideli mūsų gerklėms žodžiai. Per plačios rankos. Per daug saldaus pyrago. Prirašinėtų puslapių - kaip tik.
Begalinis kompromiso neradimas. Garsiai grojanti popsinė muzika gožia galvą, markina ją į vandenį. Vatinės figūros. Cukruoti stalo kaimynai, su kuriais nerandu bendros kalbos. Cukrinė lemtingai brūkšteli ore ranka, mesteli ją ant knygos, kurios neskaito, krutina lūpas, galbūt taria žodžius, kurie nutrūksta kažkur oro greitkely. Mat vyksta remonto darbai.
Paskui atsimenu tik baltas paklodes, tik taip, kaip jos nesiderina su sijonu.
Senas filmas apie vyrą, moterį ir blogiečius ryškiai apšviestame kambaryje ramina. Migdo, o gera miegoti, vis dėl to žinai, jog negali. Tereikia šluostės, ir viską nušluostom. Kartais garsas išsijungia, ir reikia prisiminti, kaip jį vėl įjungti. Prašyti visatos, kad vėl viskas būtų gerai. Pyragas ne per saldus. Blogiečiai mirę. O draugai... na, draugiški. Žodžiai ant arbatos pakelio lyg tyliai, tyliai dainuoja. Visa aplink banguoja per greit, lyg tuoj įvyktų kažkas. Kartais pilka, kartais baltuoja.
Ryškiai rožinė knyga apie gyvenimą dulkėta. Dulkėti kaimynai. Dulkėti draugai, lentynos, stiklas, puodeliai. Dulkėtas cukrinis dangus gyvena mumyse, nes lietum nusileido. Bėda, iš begalinės meilės neturėjau skėčio.
Gal pakaks audrų. Sakau jai - pasakyk.