Jis nori tapti žurnalistu. Aš, žinoma, tikiuosi, kad jam pavyks. Nors jis pats sako, jog tai kvailoka specialybė. Aišku, aš būčiau ta, kuri padrąsintų, ta, kuri pasakytų nesijaudink,bus gerai, juk žinai, kad tu šitai pasieksi.!.... Bet jis šito nenorėjo. Bet ką gi. Aš ne apie tai.
Nejau taip sunku?
Kartais žiūriu į juos visus, klausausi mūsų visų paistalų, tada grįžtu namo, prisėdu prie stringančio kompiuterio ar vartau atlasą ir atsidūstu. Svajoti žmonės. Štai kas mes esam.
Merginos, kuriuos lakuojasi nagus. Merginos, kuriuos nesilakuoja nagų. Merginos, besirišančios plaukus į storus kuodus, ar tokios kaip aš, neturinčios į ką pečių nesiekiančių plaukus surišti. Vaikinai, žaidžiantys savo kvailus žaidimus, kuriuos kažkada tikriausiai užmirš. Plėšiantys mūsų sąsiuvinius. Tie bėgantys iš pamokų, ir tie savanaudžiai, be reikalo liekantys. Viso pasaulio nusirašinėjimai, skęstantys tarp suolų. Tylios kelionės. Užrašyti norai. Gašlūs žodžiai. Akimirkos, kai supranti, kokios purvinos ar nepurvinos tavo mintys. Šyptelėjimai. Kosulys per gripo epidemiją.
Visa tai...
Taigi mes - tvarkingi, bėgliai, susivėlę, įsišakniję, gašlūs ir ne, šypsomės, kai žydi obelys, šypsomės kai sninga - verkiame taip pat , nusirašinėjame, tylime, kikename, stojamės ant žmogiškų kojų ar kitų galūnių, cypiame iš begalinio džiaugsmo, liejame kvailas ašaras, ir, atrodo, kartais visi trumpam mirštame - būsime nepaprastai stiprūs.
Nes reikia praeiti... kad
Susidūrimai su pikta valdžia niekada nėra malonūs. Net kai žinai, kad esi milijonus kartų protingesnis už bobutę, beaiškinančią tiesą apie sistemą ir pasaulį, jautiesi surakintas ir bet kas - o gi net būtent tas - kas pakėlė nuotaiką tą dieną, eina velniop. Nes bobutė vienintelė kliūtis iki savarankiško mokymosi. Vienintelė kliūtis iki laimės.
Kaip galime mokytis savarankiškai, kaip galime norėti eiti, jei einame tik dėl raidės? Man įdomu - kiek kartų sau tariau, čia fantastiška!? Man įdomu, kodėl... Dabar prie vienos bobutės pridėkime dešimt.
Didžiausias vandens druskingumas yra ties atogrąžomis.
Gal kada nors galėsiu pasakyti "Mokykloje savanoriškai kalbėjausi su Bartašiumi, todėl aš stipri moteris" arba "Nebijojau Valerijos, tad šitai man tik lengvas brizas" (atleiskit, geografija - reikia kartotis).
Nes kai kurie žmonės pabaisos. Tačiau pamatysime juos ir patys tokie netapsime.
Norėčiau, vis dar norėčiau, kad tu, mano mielasis žurnaliste, važiuotumei su manimi. Kad nusipirktumėme gerą džipą. Pamatytumėm pasaulio. Aš apsaugočiau kokią retą papūgų rūšį, o tu apie tai parašytum New York Times. Taip, žinoma.
Žiūriu į juos ir galvoju, kas iš jų bus. Retai. Kas gydys žmones, kas įsteigs restoraną ir žmones marins. Taip sukasi pasaulis.
Taigi mes - tvarkingi, bėgliai, susivėlę, įsišakniję, gašlūs ir ne, šypsomės, kai žydi obelys, šypsomės kai sninga - verkiame taip pat , nusirašinėjame, tylime, kikename, stojamės ant žmogiškų kojų ar kitų galūnių, cypiame iš begalinio džiaugsmo, liejame kvailas ašaras, ir, atrodo, kartais visi trumpam mirštame - būsime nepaprastai stiprūs.
Pažįstu kelis žmones, kurie galėtų išgelbėti pasaulį. Šypteliu pamačiusi juos. Šypteliu išgirdusi apie juos. Šypsausi net tada, kai jų nekenčiu. Šyptelsiu jiems numirus. Kodėl? Nes, prisiminsiu, tie žmonės - jie ir gelbėja pasaulį.
Po truputį, tik tak.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą