būtų

Šiandien aš nepanaši į save. Gal kartais gerai apsimesti kuo nors kitu?

Džiaugiuosi, kad bent kas nors nesukritikavo knygos, kurią skaitau. Niekada negalvojau, kad susidraugausiu su selfie maniake. Bet pati netapau maniake, ir ji neatsisakė šito. Tačiau negalvodavau, kad selfie maniakaė ir aš galime skaityti tas pačias knygas. Lyg žmonės, turintys iPhone ir priekinę kamerą būtų kitokie. Lyg vis nebūtų sujungta, ir mes neturėtume jokių šansų įsipanioti bendrame tinkle. Maniakė mane moko. Juokiuosi dažniau nei turėčiau. Gerai jaučiuosi. Galvojau, kad kai kurie žmonės iš tiesų blogi.

Na ne.

Kai po tūkstančio metų pagaliau nueisim į kiną, gal norėtum kur nors Kuboje? Gal nupirktum braškinių ledų man, o aš teištarčiau "ačiū". O gal tau nupirkčiau mėtinių? Ar mes prisimintumėme nesąmonę,kurioje buvome įklimpusios, ar per daug mus liūliuotų ledai? Gal tu ko nors paklaustumei, ir aš nuoširdžiai nuoširdžiai atsakyčiau. Gal mes pasijuoktumėme, o tada išsiskirtumėme, iki kito tūkstančio metų? Susitiktumėme eroje, kur aš būčiau mėlynplaukė, o tu keistuolė visiškai perregimomis skaidriomis akimis. Aš nupirkčiau mėtinių ledų, šįkart ir sau. Mes klaustume viena kitos. Juk būtų ko klausti po tiekos nenuobodžių metų.

Tik kažin, ar kino salės vis dar butų tokios pačios. Jei taip, po ledų eitų sprangūs, sausi spragėsiai tamsoje.