Pavargstu. Slystu. Bent keliuosi. Ir nebeesu viena. Turiu grupę žmonių, kuriems galiu išsipasakoti.
Šviesiam kabinete šnabždu draugei, kad su ja neprapuolu. Ji man sako tą patį. Šviesiam kabinete net per nuovargį jaučiu svajones ir tokį aiškų, švelnų suvokimą. Gyvenu dėl savęs, gyvenu dėl šeimos, gyvenu dėl kitų. Norėčiau būti viltis. Norėčiau būti šviesa kažkam. Norėčiau būti tokia gera, kai mano mama.
Žinau labai svarbų dalyką - turiu akstino. Mane stumia taip toli, kaip niekada nesu nuėjusi. Esu laisva. Mane gali suvaržyti aprangos kodu, gali uždrausti išsakyti nuomonę, gali priversti keverzoti tai, ko nemėgtu ar negalvoju, bet visa tik laikinai. Nes kai tapsiu visiškai laisva, vis dar turėsiu akstino. Aš ir toliau būsiu laiminga, net kai kaukolėje aštrus bukumas.
Aš tikiu didžiąja prana ir man be galo patinka tikėti. Jaučiuosi pasiruošusi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą