Draugei

Tai va.
Pamenu tuos nuostabius pavasarius.
Didelė švytinti saulė, ir tu. Mes, valgančios spurgas. Klijuojančios lapus su žodžiais mieste. Važiuojančios imti irzliai klasiokei diplomo. Kalbam apie paskutinį mano apsėdimą ir reikšmingesnius dalykus. Tempiuosi žiūrėti tave apgailėtino futbolo (man klubinės rungtynės vis dar neįdomios...)...

Prisimenu tą pirmąjį kartą, kai su manimi važiavai į Kuršių Neriją. Tada jau buvo vasara, pačios pirmos viliojančio oro dienos, šaltokos ir gaivios, viltingos. Autobusas buvo pilnas susigrūdusių moksleivių, po mano kojomis - juodas patvarus krepšys, kuris man priminė mamą, ir aš laukiau tavęs. Laukiau, nes tikrai norėjau, kad būtum šalia. Kai tu atėjai, pažiūrėjai į mano haki spalvos megztinį, skubėjai. Atsisėdusi atsikvėpei, kaip ir turėjo būti.
Taip pat prisimenu Volvo reklamą už lango. Dar sakiau, kad pažįstu Nidą gerai gerai, lyginau tą pažinimą su lyg savo vardu. Tik dabar supratau, kad nelabai žinau savo vardo. Nidą, be abejo, pažįstu geriau. Kai tu negalėjai atsiminti, kad randiesi Pervalkoje, kai lakstėme tais miškeliais. Kai sutemus pro langą švietė tas tolimas, geltonas žiburys. Kai ėjome pro pušynus, o skruzdės lipo ant kojų, tad turėjome nuolat judėti. Kai Nerijus mums davė po saldainį, taip pakėlęs laikinai sugedusią nuotaiką. Kai sakiau tau nesinešti miegmaišio.
Pamenu paprikas, ir tą mažytį mūsų draugą berniuką prie supynių. Pamenu, kai rodžiau tau valtelę Nidoje, kur man būnant mažai, mama mane fotografavo. Rodžiau vėtrunges. Pameni, Juodkrantėje vaikščiojome pakrante, buvo gan šalta? Ar pameni, kai naktį ėjome prie jūros, o grįžtant Saulė man buvo įsikibusi į parankę, tu kalbėjai apie gyvenimą, ir aš tavęs klausiausi, taip pat klausiausi mūsų nuostabių draugių, kurios ėjo už mūsų? Jau grįžtant namo, pakelėje, sustojome vienišoje degalinėje, ir pliaupė lietus. Aš nusipirkau šiltą, net garuojantį mėsainį ir balto šokolado.

O tas rytas, kai kramsnojome menkus pusryčius ir klausėmės tos dainos. Ji skambėjo kiek džeržgiančiai, bet buvo taip žavu, taip įsimintina. Nė iš tolo nesijaučiau tokia palūžusi. Bet vis stiprėjau. Žinau, tu taip pat.


Dabar taip gera prisiminti. Taip gera žinoti, kad laikas teka. Tačiau tu nepamiršti, aš nepamirštu. Žinai, vis dar turiu tą megztinį. Aptriušusį, ištampytą katės. O tu vis dar turi nuotrauką prie jūros.

žinai kas būna, kai tokios nuotraukos tampa prisiminimais?