Pasiilgau vandens ištirpusio ore, kuriuo galima kvėpuoti. O gi ką tik alsavo žiema.
Sėdėjom mes tada, ant kranto. Toli toli mačiau tą švelnią alyvinę spalvą. Ji man dabar primena sausainius. Tiesiog kvėpavome. Tyliai kalbėjomės. Tas horizontas atrodė malonus, pasiekiamas, pačioje geriausioje vietoje. Ir žinoma, gėrėjomės juo, kurdamos neišbaigtus štrichus planų. Tikėjome, kad juos įgyvendinsime, tikėjome, kad viskas gali pasikeisti ir kiekvienas vakaras gali būti toks alyvinis. Švelnus. Šviežias. Aną vakarą buvo gera.
Prieš tai ryte mes nematėme mirties, mes gėrėme ir mokėmės. Paskui galėjome tik skaudžiai stebėti jos šešėlį. Ir gerti, šįkart viena kitos ašaras. Kažkodėl viltingai spoksoti į saulėtą kelią... O tame vandeningame ore viskas taip skaidru, aišku.
Visa tai mus nuvedė čia. Prie šio horizonto. Šito vandens. Kieto akmens. Saldaus balto skonio ant liežuvio galo, ir pačios baisiausios klišės, vilties.
Taigi, kiek mūsų vis dėl to buvo?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą