dykuma

Niekada negalvojau, kad pasieksiu tokią ribą.

Ribą, po kurios savęs nebeįsivaizduosiu.

Buvau neypatinga? Neprotinga, nekomunikabili, negraži, nespalvota, neįdomi? Ne, nemeluosiu. Niekada tokia nebuvau.

Maži piešdavome svajones. Sapnuose. Vėjyje. Ant sniego. Smėlyje taip pat. Gyvenimas buvo daug maž be skundų, tik užkimštas šviesiais ryškiais, margais, besijuokiančiais gaiviais norais, nuo kurių darydavosi gera gyventi, trokšdavau užaugti, pakilti, įsitverti, laikyti, nepaleisti, būti didele ir stipria.

Nešti šviesą.

Atlikau testą. Koks "Hario Poterio" veikėjas esu? Gavau Severą Sneipą. Nenusivyliau. Gal ir būnu bjauri, bet kilni. Tačiau iš esmės tenoriu mirti. Nes tarp visų nepaprastų akimirkų, kurias patiriu yra ši - sakanti kas esu čia. Šnabžda man, kad niekas.

Aš

vėjo gūsis, lietaus likimas, tyliai minu pėdas, padedu knygą, aš šėšėlis už tavęs, aš tas akordas, kurio nieks taip ir nesugrojo