Kažkodėl galvooju, gal, užklupus kokiai žiauriai apokalipsei, man, atskirtai nuo draugų, jos prireiks.
Ir tikriausiai lavina klausą.
Klausą tam, kad išgirsčiau, kaip gera, kai turi tvirtą žemę po kojomis. Kad išgirsčiau, kaip tu kvėpuoji. Kad pati išgirsčiau deguonį šnervėse. Išgirsčiau savo širdį. Gal paskui galėsiu girdėti ir besiplakančius burinius vožtuvus jos viduje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą