Rankos nutirpo nuo apvalaus oranžinio septynių kilogramų keturių šimtų gramų moliūgo. Kažkodėl labai smagu šį daiktą tempti iki namų per naktį, per visą jos paslaptingą tamsumą, per ašaras, per sūrumą burnoje nuo jų, o gal laiko.
Žliumbiu, ir visas tas sūrumas varva žemyn it bjaurastis. Atsikeliu ryte, kai saulė vėl plieskia pro langus, pasižiūriu į užkoduotą grožį ant kedės ir nueinu valgyti dribsnių. Važiuoju troleibusu su keistais žmonėmis, kuriais be galo žaviuosi. Ant vienos kaklo kabo mėlynas ąsotėlis. Ji miela, juokinga, kūrybinga, labai stipri. Po kiek laiko atsiduriu prastoje užkandinėje. Už lango pilkame mieste lyja. Nėra kėdės, todėl stoviu. Tačiau aš ne viena. Ir šilta. Be to, maistas visai skanus, o tai gerai, nes aš išbadėjusi. Garuoja. Nešina sulyta kartonine dėže grįžtu namo. Saulė tebeplieskia. Beržai, kurie buvo žali, tada geltoni, o dabar beveik belapiai, linguoja. Dribsniai baigiasi, rašau laišką. Skaitau. Prirašau raidžių. Vėl skaitau. Patenkinta kišu viską į voką, rašau adresą. Beržai linguoja. Galvoju, velnias, jie ką tik buvo tokie ryškūs. Dabar pro jų plikumą šviečia.
Partempusi tą kvailą moliūgą ginčijuosi. Verkiu. Galiausiai pastatau jį ant stalo, šalia lango. Apžiūriu. Nekantrauju. Pirmą kartą visad taip būna. Pirmą kartą, kaip ir bandant taikytis telefonu. Šis įkaista. Veidas įkaista. Kitame gale ji klausia, kodėl nutilau. Ryju bjaurias ašaras, kad galėčiau pasakyti ką nors, kas ją įtikintų, kad viskas gerai. Ką nors švelnaus. Neutralaus. Elementaraus. Kaip rudeninis lapas. Bala. Mėlynas paltas. Skaidrės technologijų pamokai. Bet negaliu sudėlioti gniaužimo galvoje į žodžius, nes neturiu pasiteisinimo. Gal nebemoku ieškoti tiesos. Gal kaltų nėra. Kalta tiesa.
Štai paukščiai man primena mudvi. Laisvos. Nerūpestingai perkančios knygas, geriančios šampaną, tauškiančios apie sapnus.
Tačiau kartais skrendame. Ne į tą pusę. Kažkam reikia apsisukti. Sparnais sumoti, suvaitoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą