nuoširdžiai

Pastarąjį mėnesį mane kamavo abejonės. Dėl veiklos, gyvenimo, žmonių. Tuštybė tarsi kilo ir leidosi manimi. Kodėl?

Tai prasidėjo nuo to nelemto aplinkos keitimo. Savo noru patekau tarp nemalonių, keistų žmonių. Pirmosiomis dienomis visur temačiau šaltą, mėlyną spalvą ir aštrius kampus. Būtent tokia buvo aplinka. Nors rankovės žavingai atraitytos, ir kūnu tekėjo švelni šiluma, iš tiesų viduje buvo šalta, tikriausiai būtent dėl to, nes supratau, kaip stipriai nieko bendro neturiu su žmonėmis, spaudžiančiais mane iš visų pusių. Myliu mėlyną spalvą, bet kai sakau, jog šitie žmonės mėlyni, turiu omenyje mėlynos šaltį. Taigi tas šaltis yra šlykštu. Pykina.
Niekada negalvojau, kad gyvenime nieko neveikiu. Man atrodė, kad tas žavus knygų rijimas, kas kart akyse blykstelėjanti kibirkštis-svajonė-laimė kažką sugalvojus mane veda į priekį, galvojau, viskam, ką darau, atiduodu save - to užtenka. Ir dabar taip manau. To užtenka.
Bet šalti žmonės mane pristabdė. Kai pagaliau galiu laisvai kalbėti apie baimę, štai ką sakau. Žiūri į jų karkasus ir matai veiklius ir protingus žmones. Gal netgi visai mielus. Žiūriu į juos iš esmės ir matau besišypsančias, žvengiančias banalias šimpanzes, kurios viską daro kaip reikia. Kalba kaip reikia, rašo kaip reikia. Sportuoja, realizuoja save kaip reikiant. Mokosi kaip reikiant. Žmogiškumo turi kaip reikiant mažai. Tokie žmonės nori, kad būtų nustebinti ir priblokšti, tačiau niekada tokie nebūna, nes, juk, na, jie viską įgyvendina geriau.
Šlykštu matyti vimdančią tobulybę, sunku suprasti, kaip žmogus, kuris visur gali būti visada, nesugeba tiesiog suklusti. Suklusti rimtai, iš visos širdies ir akimirką tiesiog negalvoti apie savo esybės būtinybę. Jie nuspėjami. Nuobodūs. (Visada šaunūs?) Smerkiantys. Pasikėlę. Imlūs. Griežti. Visada telpantys į rėmus, kuriuos puoselėja ir čiusto. Ką jie sako kitiems? Tu jauna, nauja, šviežia, kvaila, pasimetusi, nesuvokianti, nežinanti taisyklių, nesupranti.

Žiūriu į juos ir galvoju, kokia menka esu. Tada prisimenu, kiek mažai draugų turiu. Ir kokie jie tyri. Prisimenu, kad susėdę mes nesikeikiame rusiškai ir nekritikuojame kitų būtybių, ir nekalbame apie banalybę. Žinau kad prie arbatos, ar prie tos pačios taurės šampano, mes kalbame apie meną, dievą, žmones, pasakojame istorijas ir juokiamės, koks absurdiškas ir nuostabus pasaulis. Ir tada

norėčiau, kad mėlyni žmonės žinotų, ką reiškia mamai glostyti galvą, ką reiškia spoksoti į dangų, ką reiškia sėdėti ir tabaluoti kojomis, ką reiškia rašyti apie savo sielą, ką reiškia uosti saulėgrąžą, miegoti ilgai, nustoti nerimauti, nustoti įtikti, nebesikurti mylias užimančių sąrašų su atskaitomis, kaip kokybiškai gyveni.

Štai aš tikrai labai stengiuosi viską daryti iš meilės.