K. K

Krintantys šaukštai yra tas pats kas šaukštų lietus.
O aš tenoriu taikos. Tenoriu šauktis taikos, visais būdais, iškėlusi rankas į viršų, lekianti tūkstančius kilometrų per valandą laukais, miestais ir žmonėmis, noriu taikos šiam bergždžiam pasauly. Visa kažkada susinaikins. Geriausi žmonės gyvena knygose. Kai galvojų apie geriausią kada nors negyvenusį žmogų, man užima gerklę, mintis ir viskas atrodo didelė, sujaukta nesąmonė. Juk kiekvienas galėtume toks būti. Šiandien supratau, kad užuot ieškojusi ko nors tokio tyro, gero ir švento, teisingo kaip n.d.n. K.K, galėčiau pati tokia tapti. Didelėmis pastangomis, perlaužusi valią. Nusišypsojau, kai atėjo į galvą, kad tikriausiai taip pat kaip ir jis turėčiau studijuoti mediciną, nes tai atrodo labiausiai pasiaukojantis darbas. Ir ne tik tai. Galvojau, kad jei kiekvienas, kuris pagalvojo, kad pasaulis su žmonėmis kaip jis būtų gražesnis, turėtų pats toks tapti. Kai taip galvoju, mane lydi mintis kad niekada nesugebėčiau, kad ir kokia gera kada nors tapčiau, niekada neprilygsiu. Gal taip, kad neverta nė bandyti. O čia jau klaida. Turėčiau pabandyti. Turėtume pabandyti visi. Galiausia nustoti kariauti, žudyti, pykti. O verčiau aukotis, šypsotis. Mums visiems turėtų skaudėti matant kaip kas nors žūsta. Turėtų skaudėti net pagalvojus apie mirtis. Beveik galėčiau įsivaizduoti tai. Visus vertinančius gyvybę ir gyvenimą kaip jis. Visus, perkreiptus skausmo nuo minties žudyti. Visus su tokia šeimos samprata. Su tokiu tvirtumu. Su paprastu problemų sprendimu. Jei negali be jos gyventi, tai nėra kito pasirinkimo. Nekuriant naujų problemų ginantis nuo esamų.Visi prisikentėtume, kol taptume tokiais gerais ir tyrais, bet galų gale pasistatytumėme gyvenimą. Gyvenimą, vertą mūsų.  Galėtume spinduliuoti ramybę. Tyvuliuoti ja ir skleisti aplink. Sklidinomis akimis žvelgtume į tyrą pasaulį. Elgtumėmės kaip žmonės. Nesavanaudiškai, atsakingai, smagiai. Galų gale, ką tik tai sugalvojau, kai nusibostų, tiesiog žaistumėme beisbolą ar dar ką nors. Šypt.
Bet viskas perdėm bergždžia. Žmonija, kupina įniršio ir baimės, nesugebėtų pasistatyti tokio gyvenimo. Dar vakar klausiausi, kaip kaimynė sakė, kad reikia visus rusus ir lenkus išvaryti iš LT. Lyg pasaulis nebūtų kiekvieno. Lyg kitoks oras cirkuliuotų už kiekvienos skirtingos teritorijos sienų. Netgi tose tyrose knygose visos ribos daug maž griūna. Žmonės, neturintys ką veikti, susigalvoja būdų atsiskirti, kiršintis ir be prasmės mirti.
Aš ne kitokia. Norėčiau, bet tokia neesu. Gal vieną dieną pavyks pasiekti bent pusę to, ką pasiekė K. K, tačiau netapsiu tyra ir gera. Bet dėl to neverta nebandyti. Tikriausiai. Stotis, keltis, kažkur turi būti esmė. Kai mirsim pateksim į tą keistą visatą pasimokyti. O jei kartais "netyčia" kiltų trečiasis pasaulinis karas, mes labai nuviltume visus niekada deja neegzistavusius žmones, ir tai būtų siaubinga. Be to, susinaikintume, galiausiai taip, kaip darosi per skaudu galvoti.

Bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti.