Ji turėjo skėtį, bet vis tiek grįžo šiek tiek sulijusi. Nuo jos plaukų galiukų truputį varvėjo lašai. Kuprinės audinys buvo patamsėjęs nuo vandens.
Mes paklausėme - smarkiai lijo? Ji tik atsakė - Lietus visur... Bet jo nesimato ten...kur nėra šviesos... Tai kažką reiškė. Nežinojome. Bet nuo jos dvelkė nepaprastai nuostabus lietaus kvapas, ir mes pamilome lietų. Visi buvome laimingi. Nuo šviesos mintyse ir kambaryje, išleistos iš jos lūpų.
Lašai toliau tekšėjo saulės šviesioje. Šypsojomės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą