išpažintys

Šiandien jau tokia diena. Suvelta, kaip ir gyvenimas toks.
Katė neleidžia užsiimti rimta veikla prie kompiuterio, nes išsidrėbusi per visą stalą mėto pieštukus, gaudo kompiuterio pelę, visokius lapelius, ir, be abejo, mano rankas. Ką gi. Net dabar per jos leteną nematau Ę raidės klaviatūroje.
Katės mėgsta šilumą, ne karštį.

Šiandien greitomis ir prabėgomis perskaičiau Bado žaidynių antrąją dalį. Vien dėl to, kad būčiau tai padariusi. Ir kad pagaliau atsakyčiau į man rūpimą amžiaus klausimą kaipgi tas Heimičas laimėjo žaidynes. Nebuvo itin domu, žinant visa ko pabaigą. Bet kam tai rūpi?

Visai neseniai susiprotėjau, kad neturiu kur eiti. Tiesiog taip, sėdžiu namie, tamsu... Mano kambarys, sena hip-hopo daina, ir aš suprantu, kad jei norėčiau pas ką nors užsukt suvalgyt mėsainių, neturėčiau kur eiti. Aš turiu kelias drauges. Su jomis sėdžiu valgykloje arba sujauktame kabinete, nusirašome viena kitos namų darbus, kai reikia, ruošiame projektus, apsiperkame kartu ar šiaip kalbamės apie gyvenimo prasmę. Jas pažįstu septyneris metus. Jos - mano išsigelbėjimas audroje, mano lūpų kampučių kilimas, mano kalbėtojos ir kartais klausytojos. Bet kartais man atrodo, kad nieko nebepažįstu. Nebepažįstu jų. Nežinau, kas bus jei būsiu atvira. Todėl paprasčiausiai tyliu. Linkčioju, paduodu savo lietuvių sąsiuvinį ir tauškiu apie bandeles su grybais ir klasės žygius, į kuriuos tikriausiai neisiu. Kartais papasakoju ką nors reikšmingesnio, pavyzdžiui, apie tai, kaip norėčiau vėl jam paskambinti. Nors ne, tai nereikšminga. Nusprendžiau berašydama. Šiaip ar taip, niekur nematau sielos draugės.  Dėl kurios būtų galima mirti. Nes puikiai suprantu, kai savo senoms draugužėms pasakoju apie bandeles ar meilę, jos tik nusišypso, kažką pasako, ir... Nesupranta. Pasiduoda. Galbūt nenori suprasti. Nes per dažnai mane nutraukia. Per dažnai aš paprasčiausiai liaujuosi egzistavus. Galbūt aš per sunki. Pernelyg keistai kalbanti ar tikinti kažkuo netikru. Žinoma, esu įskaudinusi nemažai žmonių, būtent, spėjau jau dabar, bet manau, kad mane skaudinusių daugiau. Tiesiog stengiausi būti tvirta ir teisinga, visur suspėti, visiems padėti... Gal to nereikėjo. Gal tuomet netūnočiau namie viena. Visos tos nesąmonės, kad neva dvylikamečiai, kurie skundžiasi susiknisę gyvenimą, nežino, kas iš tiesų yra tas gyvenimas... Tos nesąmonės netiesa. Gerai, man ne dvylika. Bet kai man buvo dvylika, jaučiausi panašiai. Neturiu žmonių, kuriems galėčiau atiduoti širdį. Ir visa kita... Mano šeima. Keturi gyviai be manęs. Du gyviai iš keturių kartais mane suprantantys - mano mama ir katė. Tėvo nemačiau per seniai. Bet kam tai rūpi, net man nerūpi. Kartais mama tyliai paklausdavo, ar noriu jį pamatyti. Dar prieš kiek laiko norėjau. Tada susiradau jo numerį. Pokalbis. Trumpas, bukas, atgrasus. Apsikeitėm keliais laiškais. Popieriniais, tikrais. Nusiunčiau jam medinę pirktinę snaigę per Kalėdas su data. Laiškai vienintelis dalykas kuriuo dalinamės. Ar dalinomės. Aš nebežinau. Nenoriu, kad rašymas būtų pareiga. Nenoriu nieko. Nenoriu žiogų savam kambary, nenoriu pritrūkti arbatos, nenoriu sėdėti tamsiam kambary ir nieko nežinoti. Nežinoti, ar rytas atneš prasmės ar laimės. Sapnavau, kaip mano kažkada buvusi geriausia draugė įbėgo pas mane ir pradėjo mėtyti daiktus, sakydama, kad taip bus geriau. Galbūt. Galbūt reikia atsikratyti visų šiukšlių. Jos tiesiog man krenta iš smegenų, palinkdamos mirguliuojantį kelią paskui, lyg primėtytum mažų, sugedusių televizorių. Visi mato kad einu, niekas nežino kur.
Žinoma, galvodama apie drauges prisimenu vieną žmogų. Ir tai padeda. Bet vis tiek daugiausiai laiko leidžiu su mama. Mes kalbamės, juokiamės, kartu bandom įveikti dar vieną lygį per Candy Crush. Planuojame keliones. Svajojame kartu. Labai labai daug juokiamės. Tai yra gal todėl, kad ir kokia bjauri būčiau, mama niekada manęs nepaliks.
Vis dėl to, visur yra šviesi pusė. O mano šviesi pusė ryški, spalvinga Kad ir kas nutiktų, aš pasitikiu savo draugėmis. Įskaitant ir mama. Ir jei vieną dieną liksiu visiškai viena, nesigraušiu. Vis dėl to, kol kas mano mažam pasauliui reikia manęs, man - to pasaulio, tad... ir kai pagalvoju, žinau, kad norint galiu savo šviesiąją pusę praplėsti. Nors neturiu pas ką vakare suvalgyt mėsainių, bent žinau, kad yra aštuoniasdešimties procentų tikimybė, kad man paskambinus, bent kas nors sunkų vakarą atsilieps.
Jei kas nors perskaitė šitą litaniją iki galo, nežinau ką pasakyt. Telieka ačiū, ir prašau, pamiršk viską.