Džonas Greenas. Aliaskos beieškant.

Kai pirmąkart paėmiau knygą 'Aliaskos beieškant' į rankas, nė negalvojau, kad ji man taip patiks. Dabar galiu tik mąstyti - po velnių, aš myliu tą prakeiktą knygą.

Eiliniai paauglių juokeliai, išgerinėjimai, cigaretės - tai niekada nežavėjo kartais  perdėtai griežto žmogaus kaip aš. Bet įsivažiuojant tai knygai, augo mano meilė, kol ji išsiplėtė, šoktėlėjo ir išaugo per didelė mano kūnui, kambariui. Tad išsiveržė lauk. Gatvėje tikrai galima justi vanilinės meilės kvapą - visai kaip Aliaskos.

Jukinga, bet kai dar nežinojau, apie ką ši knyga, galvojau, kad Aliaska - tai valstija. Vieta, kur patiriama meilė, nuotykiai ir gyvenimas. Bet apie tai ir yra rašoma knygoje. Tik Aliaska - tai asmanybė, kuri dalyvaudavo meilėje ir nuotykiuose, juos įžiebdavo ir dėl impulsyvumo turbūt niekada negesindavo. Štai kas nuostabu.

Visi turėtume ieškoti Didžiojo Galbūt. Nes kaip tada gyventi? Kai skaičiau Mailzo rašinį, na iš tiesų, jį man skaitė mama, tiesiog užsinorėjo paskaityti, nors nebuvo skaičiusi visos knygos... Taigi, kai klausiausi Mailzo rašinio, tariamu ramiu, lengvu tonu, atrodo, nušvitau. Staiga supratau esmę. Štai kur esmė. Norėjau pravirkti, kaupėsi ašaros, bet taip ir nepravirkau. Gal todėl, kad esu pervargusi, sukiužusi ir kartais baisi namisėda, bet vis vien. Man kaupėsi ašaros, ir prisiekiu, verkiau, bet ne kūne. Ta vidinė mano labai svarbi dalis, kuri niekad nemiršta, nes yra nenugalima, kaip sakė Mailzas, ji verkė, nes keliuose paaugliskai parašytose eilutėse buvo atskleista pasaulio ėsmė ir baisinė tiesa, fizikiška tiesa - mes nemirštame.

Galbūt esame vangūs energijos kamuoliai, besiritantys iš vieno pavidalo į kitą, tačiau juk tai nesvarbu. Vis tiek kažkas esame. Mes nenugalimi. Mes daugiau nei vabalų maistas. Daugiau nei kūnas, prašantis tenkinti poreikius. Daugiau nei žodžiai, kad ir kokie svarbūs, kuriuos ištariame. Daugiau nei tai. Niekada nebus mažiau.

Tikėkime Didžiuoju Galbūt. Visi susimauname - ši knyga tai įrodė. Galim susiknisti savo suknistus gyvenimus ir rėkti, cypti ir norėti ištrūkti, bet niekad nedingsime. Mes milžiniški ir nenugalimi. Ir, pasak Džono, nepaprasto, protongo ir taip pat nenugalimo autoriaus, mūsų neįmanoma nepataisomai sugadinti. Ne. Po 'mirties' ateis kitas čia. Ir čia bus gražu.

Mes - švytinčios, nepaprastai įdomios ir dieviškos, nes kilome iš Dievo - gal jis yra milžiniška energija, gal kas nors didingiau, sielos ir mes išliksime tol, kol nebesuprasime, kad galime.

Visos šios prisapaliotos pastraipos yra didis įrodymas to, jog 1. ši knyga nuostabi. 2. pasaulis taip pat.

Taigi dalykai, kurių be galo trokštu:

Surasti savo laimę

Turėti draugą, kaip Pulkininkas - tokį nepaprastą, įdomų, kvailą ir protingą, bet sunkiai pamirštamą (nes deja, pasak knygos, viskas pamirštama)...

Niekada nepamiršti to, ką perskaičiau šiandien. Niekada.

pamiršti būtų tas pats, kas pamiršti esmę, būtį, save.